Prisijungimas






Opšrūtai – tai mano išsivadavimas
Penktadienis, 12 Lapkritis 2010 23:49

2010-11-12 Opšrūtuose atidengtas paminklas. Paminklo atidengimo ceremonijos metu buvo perskaityti du rašiniai. Šiandien siūlome skaityti Kybartų gimnazijos moksleivės Gretos Ališauskaitės darbą:

Kiekvienam žmogui savos istorijos žinojimas yra ne tik privalumas, bet ir kultūrinio išprusimo parodymas. Ypač jaunam žmogui, nes geriau suprasti savo tautos ir valstybės padėtį galima tik žinant jos šaknis, kelią link dabartinio gyvenimo lygio. O senovėje laimėtos kovos užtikrino laisvą gyvenimą ateities žmonėms.

Nuo senovės laikų Lietuva buvo kamuojama kovų ir karų. Vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas stengėsi apsaugoti Lietuvos kunigaikštystę nuo priešų, ją apkrikštydamas ir suvienydamas. Tačiau vien to nepakako, kad lietuvių tauta galėtų ramiai gyventi ir vystytis. Keičiantis valdovams, konfliktų nemažėjo. Užsienio šalių valdovus užvaldė imperializmo manija, troškimas užgrobti kitas teritorijas ir viešpatauti lyg dievams. Taip Lietuva iš vieno valdovo gniaužtų patekdavo į kito rankas. Tokios dalybos vyko ištisus amžius iki XX a., kai Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta. Per visus amžius iškilo ir žmonės, kurie siekė Lietuvai gerovės. Vieni iš jų buvo ir partizanai.

„Lietuvos partizanai – daugiausiai civiliai žmonės, dažniausiai vadovaujami kariškių, siekę apginti Lietuvos nepriklausomybę per ir po Antrojo pasaulinio karo. Už savo tuometinę antivalstybinę veiklą buvo areštuoti, išvežti į kalinimo, tremties vietas, arba žuvo nuo reguliariosios SSRS armijos, NKVD dalinių ir stalinistų, žuvę kovos lauke, arba legalizavęsi - sugrįžę iš pogrindžio“ – štai taip aprašomi eiliniai lietuviai, išsaugoję Lietuvai laisvę. Žmonės, kurie stojo nuo žagrės į kovą, nuo kasdieniškos rutinos prie nežinomybės žiaurumų. Šie žmonės galėjo likti šiltuose namuose su šeimomis, tačiau pasirinko kovotojų gyvenimą. Gyvenimas miške, šuliniuose, kluonuose, šaltyje, tapatybių slėpimas, puspadis ir nuolatinė baimė buvo jiems nesvetima. Tačiau jiems tai ištverti padėjo ryžtas ir noras gyventi laisvoje šalyje, kur skambėtų lietuvių kalba ir būtų vertinama žmogaus laisvė. Partizanai veikė pasidalinę į sritis, apygardas ir rinktines. Suvalkų krašte veikė Tauro apygardos partizanai. Mūsų tėvynes laisvė aplaistyta jų krauju. Jie verti amžinos pagarbos ir padėkos.

Opšrūtų tragedija. Žinių apie šį įvykį, kaip bebūtų keista, yra ne daug. Tačiau tie, kuriems rūpi jų krašto istorija, tikrai ją žino. Man taip pat yra žinomas šis įvykis. Atkeltos rusų-gudų šeimos į vokiečių repatriantų sodybas, neteisėtai jas užėmė. Ginkluoti kolonistai terorizavo vietinius gyventojus, bandė įvesti savo valdžią, nuolat engdami čionykščius lietuvius. Kodėl turėtų kentėti tie žmonės, kurie nuo gimimo augo ir dirbo šiose žemėse, kokią teisę turi savo valdžią įvedinėti atėjūnai? Šie klausimai virpėjo kiekvieno širdyje. Tačiau nei tos apylinkės, nei to krašto valdžia nekreipė jokio dėmesio. Opšrūtų vyrai, praradę viltį, kreipėsi į savo miško brolius, kurie net keletą kartų įspėjo kolonistus, jog šie pasitrauktų iš užimtų teritorijų ir paliktų lietuvius ramybėje. Kolonistai nepaklausė ir pradėjo ginkluotis. Dar po dviejų įspėjimų partizanai nutarė jėga išvaryti kolonistus iš Opšrūtų. 1947 m. lapkričio 15 į 16-ąją partizanai atakavo kolonistų kariškai įrengtus pasipriešinimo punktus. Žuvo 36 žmonės. Tai skaudi kova, bet teisėta tautos savigynos ir kovos už teisę gyventi savo žemėje forma. Skaudžios netektys krėtė visą šalį, bet kovoti ir ginti valstybę vis vien reikėjo. Kad ir kaip buvo stengiamasi laviruoti tarp būtinų veiksmų ir dorovės ribų, bet ginklai visa tai nulemia skaudžiausi linkme. Taip ne tik Sūduvos žemė, bet ir visi Lietuvos kaimai buvo išsaugoti nuo bolševikinės kolonizacijos. Kaip pasakė Klemensas Baltūsis: „Ir jeigu ne partizanų surengta Opšrūtų operacija, tai šiandien mūsų kaimas būtų rusiškas“, jis buvo visiškai teisus.

Apie savo šalies istoriją galime sužinoti tik iš užrašytų duomenų ir faktų, taip manytų daugelis. Tačiau yra ir tokių, kurie ieškų ir tikrų istorijos liudininkų. Vieni iš tokių žmonių yra, kaip bebūtų keista, jauni žmonės. Tai jaunimo organizacijos. Tokios kaip jaunieji šauliai, jaunieji tautininkai ir skautai. Šie jaunuoliai ypač pasižymi patriotiškumu, lietuvybės puoselėjimu. Būtent jie turi išskirtinę galimybę bendrauti su partizanais, tremtiniais, su tais žmonėmis, kurie prisidėjo prie mūsų valstybės kelio grindimo. Būtent jų dėka šiandien turime laisvę, demokratiją ir galime išpildyti savo svajones. Šie jauni žmonės stengiasi pažadinti patriotizmą kiekvieno lietuvio širdyje, kadangi jis kiek apmiręs nuo praėjusių kartų. Tai galima pateisinti tuo, kad mūsų senoliams reikėjo įdėti didžiausią indėlį į šalies gerovę, o mums, šių dienų gyventojams, turėtų būti gėda pamirštant paminėti gyvybes paaukojusius žmones. Šiais laikais nėra labai aktualu kalbėti apie tautos didvyrius, tie, kurie dar esa gyvi, bando patys apie save priminti. Savo lėšomis leidžia atsiminimų knygas, buriasi į sąjungas, ar eina į mokyklas, siūlydami papasakoti mokiniams savo prisiminimus. Taigi net vyresnio amžiaus piliečiai dažnai užmiršta savo istoriją.

Opšrūtų pavyzdys parodė, kad žmonės troško išsivadavimo bet kokia kaina, net jei pareikalauti ir didžiausia kaina – gyvybės. Tiek partizanai, tiek opšrūtiškiai prisidėjo prie išsivadavimo ir laisvo ateinančių kartų gyvenimo, todėl jie nusipelnė būti gerbiami ir prisimenami per amžius. Jų pasiaukojimas ir atsidavimas – pavyzdys kiekvienam žmogui.

 

 

 

 

 

 

Komentavimas išjungtas

Mes Jūsų pusėje!

Reklaminis skydelis

TS-LKD

Reklaminis skydelis