Prisijungimas






Laima Andrikienė. Protų mūšiuose dalyvauju, grumtynėse – ne. Ne mano žanras. Spausdinti El. paštas

Laimos Andrikienės atsakymas Andriui Navickui į straipsnį „Kokios Europos Sąjungos norime? Tėvynės sąjunga bandys pakartoti sėkmę

Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas kelia aktualų klausimą: kokios Europos Sąjungos norime? Tai ilgų diskusijų tema, bet gegužės gale, balsuodami per rinkimus į Europos Parlamentą, Lietuvos piliečiai pateiks savo asmeninius atsakymus į šį klausimą. Vieni – apgalvotus, antri – nulemtus kokios nors įtakos, o treti, iš viso nebalsuodami, irgi pareikš tam tikrą poziciją, net jeigu mano, kad jos apskritai neturi.
Taigi viskas yra labai susiję. Ir ES ateities vizija, ir maža lietuviška komanda milžiniškame Europos Parlamente, kuri yra ir mūsų šalies veidas, ir balsas, ir veiksmas. Ką žmonės deleguos tam darbui, tą ir turėsime.

Apie formalųjį požiūrį ir nuoširdumą

Štai A. Navickas rašo: „Neabejoju, jog dauguma Lietuvos žmonių palaiko Rytų partnerystės programą ir norėtų, kad Ukraina žvelgtų į ES, o ne Rusiją. Tiesa, galima kelti ir komplikuotesnį klausimą: kiek esame pasiryžę finansiškai prisidėti prie ES plėtros kaštų?“
Kadangi teko visą šią kadenciją darbuotis su Rytų partnerystės programa kaip vienai iš EURONEST parlamentinės asamblėjos Socialinių reikalų, švietimo, kultūros ir pilietinės visuomenės komiteto vadovų, taip pat kaip Tarptautinės prekybos komiteto nuolatinei pranešėjai Pietų Kaukazui, labai gerai žinau, kokios didelės pastangos buvo įdėtos siekiant ES rytines kaimynes – Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą atgręžti senosios Europos pusėn. Tie, kas neabejingi šiai temai, gerai žino, ko buvo pasiekta. Suprantama, darbas ta pačia linkme bus tęsiamas ir per kitą Europos Parlamento kadenciją. Jau kitos kadencijos europarlamentarams teks įsiklausyti į savo piliečių nuomonę dėl „demarkacinės ribos, atskiriančios ne Europą“. Labai svarbu kalbėti, diskutuoti ir suprasti vieniems kitus. Toks požiūris taikytinas ir visoms kitoms veiklos sritims.
Galima šaipytis iš eurobiurokratų, iš neva formalių Europos piliečių metų, kokiais buvo paskelbti 2013-ieji, tačiau, mielieji, ar ne nuo mūsų pačių čia, Lietuvoje gyvenančių, priklauso, ar idėja taps parodomąja ir deklaratyvia, ar gyvybinga? Jokio formalumo nejutau globodama didelį Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) inicijuotą projektą „Mano Europa. Mano teisės“, skirtą būtent Europos piliečių metams ir Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Džiaugiausi galėdama nacionalinių studentų ir moksleivių konkursų nugalėtojams padovanoti įsimintiną kelionę į Europos Parlamentą.
Taip pat nemanau, kad Lietuva, pirmininkaudama ES Tarybai, buvo tik „drausminga instrukcijų, kurias surašė eurobiurokratai, vykdytoja“.  Buvo šiame darbe ir daug iniciatyvų, ir azarto. Kai Seimo vadovams, Užsienio reikalų ministerijai pasiūliau idėją vasarą surengti EuroLat parlamentinės asamblėjos, vienijančios Lotynų  valstybių nacionalinių ir regioninių parlamentų ir Europos Parlamento narius, komitetų posėdžius Vilniuje, sulaukiau nuoširdaus pritarimo ir palaikymo. Tai nebuvo „iš viršaus“ nuleista idėja. Tačiau žinau, kad daugiau nei du šimtai dalyvių iš kelių dešimčių pasaulio šalių iki šiol su pagarba prisimena mūsų šalį kaip didelės politinės kultūros valstybę, sugebėjusią į tokį lygį pakilti per pora dešimtmečių. Kartais mes patys nesugebame įvertinti to, ką pasiekėme.

Apie krikščioniškos asmens sampratos svarbą

 

Tą patį jaučiu, kai prisimenu kitą praėjusios vasaros renginį, kainavusį daug pastangų, – tarptautinę konferenciją „Vertybės ir politika. Krikščioniškosios Europos šaknys“, prieš kurią dar su artimiausiais bendražygiais surengėme ir pirmąjį Lietuvoje piligrimų žygį dviračiais po Šv. Jokūbo bažnyčias. Žygio dalyviai startavo Punske, o baigė jį Vilniuje, konferencijos išvakarėse. Rengdama šią svarbią konferenciją taip pat sulaukiau nemažai paramos – ir iš Demokratinės politikos instituto, ir iš Užsienio reikalų ministerijos, ir Lietuvos vyskupų, ir COMECE – Europos vyskupų konferencijų komisijos, Lietuvos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčių kunigų, brolių pranciškonų. Iki šiol gaila, kad A. Navickas, labai kviestas į konferenciją, negalėjo joje dalyvauti.
Tie, kas konferencijoje dalyvavo (o salė buvo pilnutėlė, tai matė ir bernardinai.lt žurnalistė), turėjo išgirsti ir mano raginimą dalyvauti iniciatyvoje Vienas iš mūsų. Ir tai nebuvo vienkartinė akcija: tuo klausimu su kolegomis iš Europos Parlamento ANIMA (Siela) grupės praėjusių metų gegužę vykome į Vatikaną ir su Šventojo Sosto užsienio reikalų ministru, ir Popiežiškojoje šeimos taryboje tuos klausimus išsamiai aptarėme. Visiems, kam sugebėjau, Lietuvoje išsiuntinėjau prašymus ir raginimus prisijungti prie akcijos, prašiau paraginti tai padaryti ir kitus. Tačiau sutinku, kad Lietuvoje iniciatyvai reikėjo didesnio dėmesio ir platesnio masto veikimo, nes iš katalikiškos Lietuvos ji sulaukė 11.783 parašų, o iš ne katalikiškos Latvijos, turinčios dar ir milijonu gyventojų mažiau  – 13.195. Iš viso 28 šalyse pavyko surinkti 1,9 milijono parašų. Vienas iš mūsų iniciatyvos rėmimas, tokios konferencijos rengimas man buvo nuoseklus tęsinys to darbo, kurį dariau kaip EP Žmogaus teisių pakomitečio narė, rengdama Europos Parlamento metinį pranešimą dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje 2009-aisiais ir ES politikos šiuo klausimu, kuriame pirmą kartą atsirado visas skyrius apie religijos ir tikėjimo laisvės gynimą (nuo tada ši tema EP pranešimuose apie žmogaus teises yra nuolatinė). O praėjusiais metais teko parengti EP rekomendacijas ES Tarybai dėl ES religijos ar tikėjimo laisvės skatinimo ir apsaugos gairių projekto. Taigi ši tema man tikrai yra ne atsitiktinė, tai veikiau vienas mano prioritetų.
Beje, mano darbas Šv. Jokūbo kelio draugų parlamentarų grupėje Europos Parlamente, dvi knygos – „Šv. Jokūbo kelio šviesa“ ir „Vertybės ir politika. Krikščioniškosios Europos šaknys“, kurią pristatysime šių metų Vilniaus knygų mugėje, „pagimdė“ Lietuvoje Šv. Jokūbo kelio draugų asociaciją, kurią praėjusių metų rudenį įsteigėme Kaune.

Apie patikimą Lietuvos užnugarį

Visa tai, ką dabar paminiu vienu ar keliais sakiniais kaip apie įvykusį faktą, iš tiesų reiškia ilgus parengiamojo darbo mėnesius, kurių kiekviena diena buvo užpildyta tiesioginiu darbu Briuselyje arba Strasbūre. Šis darbas taip pat gali būti atliktas formaliai arba ne. Formaliai žiūrint buvo galima tik stebėti ir piktintis, kad Europos Parlamentas „nemato“ mažos Lietuvos problemų dėl Rusijos sankcijų vežėjams. Prisipažinsiu, tada labai norėjosi, kad mūsų lietuviška europarlamentarų komanda veiktų darniau ir efektyviau, bet, kai man pavyko pasiekti, kad Lietuvos klausimo svarstymas būtų įtrauktas į plenarinės sesijos darbotvarkę, džiaugėmės visi, pajutę, kad mūsų valstybė turi tvirtą užnugarį.
Užnugario jausmas, apie kurį neretai pamirštame nuslinkus pavojaus nerimui, skatina ateityje plačiau pakalbėti ir apie federalizmą, ir apie vertybes – ar tikrai ką nors išduodame ir parduodame, ar atvirkščiai – garbingai įgyjame partnerystę, solidarumą, gebėjimą kalbėtis būtent vertybių kalba. Tada gal kiek kitaip, suprantamiau, atrodo ir finansiniai interesai. Kitas dalykas, kaip iškreiptai kartais juos suprantame čia, Lietuvoje, uoliai kaltindami biurokratines Briuselio taisykles ir dar uoliau kurdami savas, stebinančias nesuvokiamu absurdu. Tuo puikiai įsitikinau praėjusiais metais bendraudama su įvairių savivaldybių specialistais, atsakingais už europinių projektų įgyvendinimą. Patys neperlenkime lazdos, ir nereikės Briuselio lyginti su Maskva.

Apie sąžiningą konkurenciją

Nenorėčiau taip lengvai priimti A. Navicko man siūlomo individualistės vaidmens. Į daugelį savo projektų, renginių pirmiausia kviečiau visus TS-LKD europarlamentarus. Ir ne tik juos. Visada norėjau, kad būtume komanda, kaip ir visas dvyliktukas Europos Parlamente. Dėl pastarojo būtų atskira kalba, bet, neabejoju, kad žmonės nesunkiai atsirinks, kas yra kas.
Vis dėlto per šią kadenciją, man jau antrąją EP, įsitikinau, kad dar iki Briuselio koridorių reikia būti sunešiojus geležines klumpes Lietuvoje. Atvykus į EP ne laikas mokytis politinės abėcėlės arba mėgautis „užtarnautu poilsiu“. Žvelgiant į šiemetinę kandidatų gausą akivaizdu, kad anaiptol ne visi tai supranta. Gaila, kad to nesupranta netgi tikrieji politikos ir žiniasklaidos profesionalai. Bet ir vieniems, ir kitiems noriu pasakyti, kad sutinku dalyvauti tik protų mūšiuose ir jokiuose kituose. Grumtynės – ne mano žanras.

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Mes Jūsų pusėje!

Reklaminis skydelis

TS-LKD

Reklaminis skydelis