Prisijungimas






Nutolus nuo tautinės mokyklos

Arūnas Serneckas

1988 metais, dar prieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, šviesaus atminimo prof. M. Lukšienė su būriu bendraminčių - pedagogų, mokslininkų, kultūros žmonių - parengė Tautinės mokyklos koncepciją. Ji kvietė rūpintis tautos, jos tapatumo išlikimu, kurti tokią švietimo sistemą, kuri ugdytų savarankiškus, pilietiškus, kultūringus žmones.
Švietimo sistemos pertvarkos metu didžiausias dėmesys buvo skirtas mokyklų pastatams, profiliavimui, autobusams mokinių pavėžėjimui, mokinio krepšeliui. Mokymo turinys, tautinės mokyklos idėjos skendo mokyklų renovacijos betone, plastikiniuose languose, pykčiuose tarp pertvarkomų mokyklų kolektyvų.
Šiandieną konstatuojame - mokyklos uždaromos, mokinių kalbinis, matematinis, gamtamokslinis raštingumas katastrofiškai mažėja. 
Ką apie šiandienos švietimą pasakytų švietimo reformų pradininkė M.Lukšienė, kūrusi humanišką, demokratišką, tautinę mokyklą?
Bijome pripažinti, kad dažnai nepamatuojamas sprendimų įgyvendinimas žlugdo švietimo esmę –vertybių formavimą mokantis ir praktiškai pritaikant įgytas žinias, gebėjimus. Švietimas seniai tapo preke, paslauga. Mokytojas – paslaugos teikėjas, o mokinys – klientas. Kiek mokyklų vadovų išdrįsta atvirai užstoti mokytoją, kuomet jis kliento ar jo atstovo yra žeminamas, kiek švietimo vadybininkų užstoja mokyklos direktorių, kuris dažnai verčiamas vadovauti mokyklai, telkti bendruomenę pilietiškų, mokinių ugdymui, o dėl finansavimo stygiaus privalo priimti sprendimus, bloginančius darbo ir gyvenimo sąlygas mokyklos bendruomenės nariams – aptarnaujančiam mokyklą personalui.
Nepajutome, kaip reformos metu mokyklose buvo sukurta nepilnavertiškumo aplinka. Šį bruožą įgijo mokyklų vadovai, mokytojai, mokyklų darbuotojai, dalis mokinių, jų tėvų. Mokytojo asmenybė reikšminga mokinių ugdymui, bet jei mokytojas kasdien jaučia nepagarbą, kartais patyčias, kiek jis yra laisvas priimdamas sprendimus? Jei mokinius ugdo nelaisvas žmogus, o mokykloms vadovauja besistengiantis kažkam įtikti vadovas, kokios vertybės formuojamos tokioje mokyklos bendruomenėje?

Pataikavimas, žeminimasis, melavimas, neatsakingumas, nepagarba, nemoralumas, apkalbos yra įprastas reiškinys mokykloje ir už jos sienų. Teigiama, kad visuomenėje vyrauja nepagarba mokytojui. Deja, yra blogiau. Dažnas mokytojas, dirbantis aukščiau minėtoje aplinkoje, pats nebegerbia savęs.
Mokytojams sakoma, kad mokinį reikia pažinti ir jį pripažinti. Pasikeitusią ir nuolat kintančią mokyklą šiandien labai sunku pažinti joje dirbantiems, o švietimo politiką vykdantiems ar kuriantiems – dar sudėtingiau. Pripažinti mokykloje subrendusias problemas ne tik, kad negebama, bet ir nenorima. Apie tai net nuoširdžiai nekalbama. Šie augantys skauduliai tampa eiliniais kasdieniais reiškiniais, nors jų metastazės turi mirtinų pasekmių. Visi neturi laiko, nes svarbiausia naujų projektų, programų įgyvendinimas, kurie dažniausiai visa gausa griūva ant mokyklų iš aukščiau. Mokyklos veiklos kokybės „svarbus rodiklis“ - projektai, inovacijos. Taip, inovacijos gena viena kitą, o mokytojai, mokyklų vadovai suvokdami, kad viskas kinta milžinišku greičiu, nebespėja įsigilinti į jų turinį. O kam? Juk tuoj prasidės kitas projektas.
„Kiekvienoje dabartyje greta glūdi ir kitoniškumo galimybės, ir ateities užuomazgos. Neturint nei mažiausio krislelio tikėjimo, kad žmogus pajėgus pats save keisti, ugdyti ir kartu pajėgus inicijuoti socialinės – kultūrinės savo aplinkos kaitą žmogiškumo linkme ir prie tos kaitos prisidėti, joks ugdomasis darbas neįmanomas. 
Žmogaus ugdymas demokratijai yra tam tikro moralinio pagrindo išugdymas“ (dr. M. Lukšienė).

 

Mes Jūsų pusėje!

Reklaminis skydelis

TS-LKD

Reklaminis skydelis