Prisijungimas






Paskaita apie postmodernias vertybes Spausdinti El. paštas

Izabelė Striokienė

„Kas buvo nieks, tas bus viskuo: vertybių revoliucijos iššūkiai ir kaip į juos atsakyti“ – tokia tema liepos 10 d. Vilkaviškio parapijos salėje viešėjo ir paskaitą vilkaviškiečiams skaitė doc. dr. Vincentas Vobolevičius. Į renginį vilkaviškiečius pakvietė ir jį organizavo Vilkaviškio Šeimų taryba, veikianti prie Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos. 
Politologijos daktaro laipsnį V. Vobolevičius įgijo Niujorko universitete. Šiuo metu jis dirba ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, specializuojasi politinės ekonomijos, žaidimų teorijos ir kitose srityse. Jau keletą kartų V. Vobolevičiui suteikti apdovanojimai už kokybišką dėstymą, 2011 metais - Metų dėstytojo apdovanojimas.
Paskaita skambiu pavadinimu, primenančiu „internacionalą“, buvo apie šiuo metu populiarėjančias postmodernias vertybes, apie tai, kokia jų kilmė, kokių pasekmių galėtume tikėtis nekritiškai jas priėmę bei kaip mąstantis žmogus galėtų į jas atsakyti.
Doc. dr. V. Vobolevičius paskaitą pradėjo nuo JAV aktualijų, kur visai neseniai buvo įteisintos vienalytės santuokos. Šis sprendimas kelia daug klausimų, susijusių, pirmiausiai, su įsitikinimų ir religijos laisve. Ar bus skiriamos baudos tiems, kurie viešai kritikuoja vienalytę santuoką? Ar tokias santuokas turės pripažinti bažnyčios, o dvasininkai jas laiminti? Ar mokyklose privaloma tvarka vyks su tėvų dorovės samprata nederančių lytinių santykių „norminimas“? Jei šeima nebėra kildinama iš prigimtinio vyro ir moters tarpusavio papildomumo, o veikiau laikoma kiekvieno individo kūrybos objektu, kodėl ateityje negalėtų būti įteisinta dar kitokių šeimos modelių, pavyzdžiui, daugpatystės? Koks tokių eksperimentų poveikis vaikams? Svarbu ir tai, kaip šis sprendimas buvo priimtas: penki JAV Aukščiausiojo teismo teisėjai balsavo „už“ ir keturi „prieš“. Taigi tokį svarbų šaliai sprendimą priėmė vos devynių teisėjų komitetas ir tik vieno balso persvara! Ar negalima čia įžiūrėti grėsmės demokratijai?
Ne mažiau kontraversiška, anot V. Vobolevičiaus, yra ir eutanazijos tema, ypatingai Belgijoje, kur ją įteisinantis įstatymas galioja jau 13 metų. Kaip rodo naujausias tyrimas (kuris buvo išspausdintas Medicinos etikos žurnale Journal of Medical Ethics), daugybė senyvo amžiaus žmonių, kurie niekada neprašė savo mirties pagal Belgijos eutanazijos įstatymus, vis tik buvo nužudyti juos slaugiusių gydytojų. Pusės tokių pacientų amžius viršija 80 metų, o du trečdaliai iš jų nesirgo jokiomis mirtinomis ligomis. Taigi panašu, kad sprendimas mirti ar gyventi jau nėra vien paciento ir jo giminaičių valioje. Beje, visiškai nesenai internetiniame portale lrytas.lt teko skaityti straipsnį, kuriame teigiama, jog Belgijoje eutanazija buvo atlikta fiziškai sveikai 24 metų moteriai, kuri sirgo... depresija. Įteisinant eutanaziją buvo kalbama apie jos taikymą tik labai didelius skausmus kenčiantiems, nepagydomiems ligoniams, vis tik realybė kitokia. Ir tai vyksta ne tik Belgijoje, bet ir kitose eutanaziją pripažįstančiose šalyse, tokiose kaip pavyzdžiui Nyderlandai. Kas galėtų paneigti, jog ateityje, visuomenei sparčiai senstant ir didėjant pensininkų išlaikymo naštai, didės spaudimas senoliams pasirinkti eutanaziją?
Kodėl pastaruoju metu politikai taip sparčiai atsisako įstatymų, saugojusių žmogaus gyvybę, šeimą ir įsitikinimų laisvę? Dauguma dalykų, pasak docento V. Vobolevičiaus, apie kuriuos kalba politikai, yra sąlygoti socialinių takoskyrų: didelių visuomenėje kadais vykusių, arba tebevykstančių konfliktų. Dvi iš jų – itin aktualios priimant su moralinėmis vertybėmis susijusius sprendimus. Pirmosios takoskyros pradžia siekia vėlyvuosius Romos imperijos laikus – tai konfliktas tarp Bažnyčios ir valstybės. Vakaruose, kur imperija silpnėjo ir galiausiai žlugo, Bažnyčia liko bene vienintele Romos didybės tęsėja. Į buvusios Romos imperijos žemes įsiveržus frankams, popiežius karūnavo frankų karalių Šventosios Romos imperijos valdovu, kad naujasis imperatorius, mainais už skambų titulą gintų Bažnyčią nuo barbarų. Taip susiformavo tarsi du galios centrai, tarp kurių įtampa buvo neišvengiama. XII a., pavyzdžiui, popiežiai ir imperatoriai konkuravo kam priklauso teisė skirti vyskupus. Gerokai vėliau, konflikto objektu tapo tokie klausimai kaip religijos laisvė, abortų, skyrybų įteisinimas ir pan.

Visuomenei sekuliarėjant ir tirpstant Bažnyčios hierarchų įtakai, popiežius Leonas XIII išleido encikliką Rerum novarum, kuri tarp kita ko kvietė tikinčiuosius pasauliečius aktyviai dalyvauti politikoje ir taip sukrikščioninti valstybės valdymą. Manoma, kad tai ir buvo prielaida susiformuoti krikščionių demokratų partijoms Europoje, kurios gyvuoja iki šiol ir yra palyginti stiprios katalikiškose šalyse. Šios partijos ne tik suvaidino svarbų vaidmenį kuriant gerovės valstybės modelį pokario Vakarų Europoje, bet ir kurį laiką pristabdė komunistų, socialistų ir liberalų bandymus reguliuoti gyvybės apsaugą ir šeimos gyvenimą pagal vartotojiškus principus.
Antrasis didelis žmonijos konfliktas – tai darbo jėgos ir kapitalo konfliktas įsisiūbavęs po Pramoninės revoliucijos XIX a. Tuo metu, nepaisant didžiulio pramonės augimo, darbininkai gyveno nepakeliamomis sąlygomis ir tai kėlė įtampą. Išsigandę komunistinės revoliucijos, turtingųjų interesams atstovavę politikai į valstybės valdymą sutiko „įsileisti“ ir darbininkų partijas. Būtent darbininkams atstovavę socialdemokratai, drauge su krikščionimis demokratais yra atsakingi už įstatymus, garantuojančius orų darbininkų gyvenimą Vakarų Europoje. Patenkinus teisėtus darbininkų poreikius, konfliktas tarp darbo jėgos ir kapitalo priblėso: darbininkai nustojo masiškai balsuoti už socialistus; kai kuriems rinkėjams už atlyginimo ar nedarbo klausimus aktualesniais tapo aplinkosaugos, lyčių lygybės ir kiti postmodernūs klausimai. Dėl to, siekdamos neprarasti rinkėjų, socialistų partijos pradėjo užimti aršias pozicijas tokiais Bažnyčios ir valstybės socialinei takoskyrai būdingas klausimais, kaip šeimos politika, gyvybės apsauga ir įsitikinimų laisvė. Deja krikščionių demokratų partijos nesugebėjo pateikti plačiajai visuomenei patrauklios alternatyvos socialistų vizijai moraliniais klausimais. Tai ir paaiškina kodėl moralinių reformų traukinys, pradėjęs kelionę nuo tokių kilnių dalykų, kaip moterų lygybė (bet ne vienodumas!) su vyrais ir tautinių bei rasinių mažumų teisės, pastaruoju metu traiško visus įstatyminius barjerus, iki šiol saugojusius žmogaus gyvybę ir šeimą.
Ar teisiškai įtvirtinus sekuliariosios kairės visuomenės viziją pasieksime aukso amžių, o tūkstantmečiais gyvavusios krikščioniškos vertybės keliaus į istorijos šiukšlyną ar bent nepažįstamai pasikeis? Doc. dr. V. Vobolevičius kalbėjo apie keletą vertybių sistemų: tai išlikimo (arba tvarumo) bei savirealizacijos vertybės. Tradiciniai moraliniai gyvenimo modeliai diegia išlikimo vertybes savirealizacijos vertybių sąskaita (gausios šeimos, praktiški pasirinkimai renkantis profesiją ar specialybę, taupumas ir darbštumas – visa, kad išgyventi pačiam ir padėti įsitvirtinti palikuonims). Dabar populiarėjantys postmodernūs gyvenimo modeliai (gyvenimas poroje be įsipareigojimų, negausios šeimos, ilgas „savęs ieškojimas“ ir pan.) gali būti patrauklūs trumpuoju laikotarpiu, bet ilgalaikėje perspektyvoje yra ekonomiškai netvarūs ir kainuoja labai daug, jas propaguojančiai valstybei. Dėl to yra pagrindo manyti, kad dabartinė vertybių revoliucija ilgainiui išsikvėps, o tvariosios vertybės, kurias, tarp kita ko diegia Bažnyčios socialinis mokymas, nepraras savo aktualumo.
Paskaitos tema buvo, ne tik su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinė visuomenė, bet ir kaip į juos atsakyti. Dažnai tradicinių pažiūrų žmonės į naujus vertybinius iššūkius atsako pykčiu arba apeliuoja į tradiciją ar normalumą. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje nei tradicijos, nei tuo labiau normalumo kriterijai nėra laikomi įtikinančiais. Žmones labiau traukia tai, kas yra nauja ir jie ne visada susimąsto, kad tradicija taip pat yra vertingas, laiko „išfiltruotas“ pasirinkimo kriterijus. Be to, šiuolaikiniai žmonės skatinami mąstyti kritiškai, t.y. abejoti tuo kas laikoma normalu ar savaime suprantama. Pasak doc. V. Vobolevičiaus, atsakyti turėtume mandagiai, argumentuotai ir tie argumentai pirmiausia turėtų remtis moksliniais tyrimais, logika bei pagarba kitaip mąstančiam. Taigi lavinkimės, kalbėkime, išklausykime. Privalome naujai perteikti tūkstantmečių testą išlaikiusias vertybes nuo jų stokos galbūt kentėsiančiai mūsų aplinkai.

 

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Mes Jūsų pusėje!

Reklaminis skydelis

TS-LKD

Reklaminis skydelis