Prisijungimas






Dėl dviejų pakopų savivaldos Spausdinti El. paštas

Lietuvoje jau keletą metų renkami seniūnaičiai, o pastaruoju metu pradėta kalbėti ir apie renkamus seniūnus. Galbūt kai kam atrodo, kad seniūnaičiai pasiteisino, tačiau aš taip nemanau.
Visų pirma, Lietuvoje prieš tai buvo įsteigta daug bendruomenių ir tai buvo skatinama visoms partijoms būnant valdžioje. Bendruomenių pirmininkai tose vietovėse įgijo įtaką sprendžiant bendruomenių problemas bei įgyvendinant įvairius projektus. Atsiradus poreikiui rinkti seniūnaičius, daugeliu atvejų jais tapo būtent tų bendruomenių pirmininkai.
Atkreiptinas dėmesys, kad seniūnaičiams jų funkcionavimui būtinų resursų (patalpos, transportas, telefonas ir su tuo susiję išlaidos) paprastai neskiriama. Kita vertus, jei būtų skiriama – tai jau būtų valdymo išlaidų didinimas.
Siūlant rinkti seniūnus, pradėta kalbėti apie seniūnijas, kaip apie antrą savivaldos pakopą. Aš sutinku, kad seniūnijoms reikia didesnio savarankiškumo nei, pavyzdžiui, dabar yra Vilkaviškio rajono savivaldybėje, tačiau dviejų pakopų savivaldą įsivaizduoju kiek kitaip.
Manau, kad klaida buvo padaryta panaikinant apskritis. Mano manymu, jas reikėjo ne panaikinti, o transformuoti į aukštesniąją savivaldos grandį, o pavadinti galima įvairiai (pvz., Danijoje po apskričių reformos atsirado regionai). Privalumas – mažėtų centralizacija, didėtų regionų savarankiškumas. Šiuo metu dėl to, jog per buvusias apskritis skiriamas finansavimas pagal ES projektus, atsirado regionų plėtros tarybos, kurių vaidmuo vis dar simbolinis, jų sprendimai regionams didesnės įtakos neturi. Regionų plėtros tarybos netgi neturi juridinio asmens statuso, o tai atsiliepia neigiamai ne tik sprendžiant vidines regionų problemas, bet ir tarptautiniam bendradarbiavimui: pvz., Lenkija turi vaivadijas, o Lietuvoje joms prilygstančio darinio nėra. Taigi, ieškant glaudesnių kontaktų ir bendradarbiaujant su kaimynais, kyla problemų.
Kaip sakė vienas iš buvusių ūkio ministrų Rimantas Žylius, viskas, ką mes darome, yra nusižiūrėjimai. Pasak jo, yra daug įgyvendinti nebaigtų idėjų, tik reikia atsirinkti geriausias ir jas įgyvendinti iki galo.
O pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Čia gali pasitarnauti kad ir Skandinavijos šalys. Antai Danija 2007 m. panaikino apskritis ir vietoje jų įsteigė 5 regionus. Tiems regionams vadovauja renkamos tarybos, kiekvieną iš jų sudaro po 41 narį. Rinkimai į regionų tarybas vyksta kartu su rinkimais į savivaldybes. Beje, pastarųjų skaičius 2007 m. sumažintas nuo 270 iki 98. Priminsiu, kad be Grenlandijos ir Farerų salų, kurios yra autonomijos, Danijos, kurioje gyvena 5,2 mln. gyventojų, plotas netgi mažesnis nei Lietuvos ir sudaro apie 43 tūkst. kv. km.
Švedija padalinta į 21 apskritį. Apskritys turi skiriamas valdybas ir renkamas tarybas. Pastaruoju metu vyksta diskusija dėl jų stambinimo. Norvegija suskirstyta į 19 regionų (fylke), Suomija taip pat suskirstyta į 19 regionų (maakunta), kuriuos valdo tarybos.
Manau, kad dviejų pakopų savivaldą galima įgyvendinti suteikiant didesnius nei dabar įgaliojimus regionų plėtros taryboms, tarybas padarius renkamas, o ne kaip dabar (merą – pagal pareigas, o kitą narį – deleguojant tarybai).

Rimvydas Žiemys, Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Mes Jūsų pusėje!

Reklaminis skydelis

TS-LKD

Reklaminis skydelis