Prisijungimas






A. Kubilius. Vertybės ir logika Spausdinti El. paštas

Andrius Kubilius, Seimo TS-LKD frakcijos narys

Ramūno Karbauskio iniciatyva vėl peržiūrėti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir sugrąžinti į jį kai kurias vadinamąsias „vertybines“ nuostatas vėl atverčia karštų diskusijų puslapį ne tik apie tai, ar moteris kuo nors skiriasi nuo karvės (perfrazuojant žinomą R. Karbauskio kalambūrą), bet ir keliant žymiai rimtesnius klausimus, kurie ir man pačiam visą laiką rūpėjo ir į kuriuos ir šiandien vėl iš naujo ieškau atsakymo.
Gerbiu žmones, kurie gyvena, dirba ir stengiasi daryti įtaką valstybės ir visuomenės gyvenimui, remdamiesi aiškiomis vertybėmis. Gerbiu net ir tuo atveju, jeigu kuriuo nors klausimu su jais nesutariu. Pats bandau savo gyvenimą ir veiklą taip pat pagrįsti aiškiomis vertybėmis. Tarp krikščioniškų vertybių viena iš svarbiausių man visada atrodė besanti atjauta ir gailestingumas. Kristus man visada atrodė pirmiausia bandantis suprasti ir atjausti. Dievo Gailestingumo Metai ir yra tai, kas manajame krikščionybės supratime pabrėžia jos esmę. Kaip ir garsusis Gailestingojo Jėzaus paveikslas.
Kita vertus, nesu dogmatikas – manęs neįtikina vienokio ar kitokio veiksmo ar įstatymo aiškinimas, besiremiantis kokiomis nors vertybėmis, jeigu neišgirstu aiškių loginių argumentų ar žinomų gamtos dėsnių paaiškinimų. Gal tai yra meilės fizikai ir jos logikai pasekmė. Kartais man atrodo, kad toks vertybių ir logikos viešas supriešinimas, kuriame akivaizdžiai laimi logika yra vertybiškai klaidingas ir tos pačios svarbios vertybės tokiu atveju yra diskredituojamos.
Kaip žinome, visa diskusija dėl Pagalbinio Apvaisinimo įstatymo tarp „vertybininkų“ ir „nevertybininkų“ karštai sukasi dėl vienos labai svarbios – gyvybes apsaugos – vertybės, kuri turi būti taikoma ir embrionams, nes gyvybė prasideda nuo pat embriono atsiradimo momento. Ginčijamasi dėl to, kad pagalbinio apvaisinimo metu pagal pasaulyje paplitusią medicininę praktiką yra parengiami keli ar keliolika embrionų, kurie iš pradžių užšaldomi, o vėliau bent keli iš jų persodinami į moters kūną ir, jeigu viskas įvyksta sėkmingai, iš bent vieno jų užauga kūdikis.
„Vertybininkai“ sako, kad embrionų turi būti parengta tik keli – tiek, kiek bus persodinta į moters kūną, nes jeigu jų bus parengta daugiau nei reikia, tai likusieji nereikalingi vėliau pražus, o tai yra priešinga gyvybes apsaugos vertybei. Medikai–ginekologai tokiai nuostatai prieštarauja, sakydami, kad toks ribojimas gali būti labai skausmingas moteriai, nes pati embriono persodinimo operacija dažnai baigiasi nesėkmingai ir jei tokių parengtų persodinimui embrionų kiekis yra ribotas, tai tokiu atveju visa embrionų ir moters parengimo persodinimui ciklą reikia pradėti iš naujo, o tai moteriai yra labai skausminga, nes tenka vartoti daug hormoninių preparatų.
Šį ginčą – kiek embrionų galima šaldyti ir kiek jų galima perkelti į moters kūną – kai kas bando baigti imdamiesi aiškinti, kad pasaulis šią problemą tariamai jau išsprendė ir, atseit, jau yra atrasti medicininiai metodai, kurie leidžia užšaldyti ne embrioną, o moters kiaušialąstes ir jas panaudoti tokiam embrionų kiekiui kokio tiksliai reikia, taip pasiekiant, kad nebekiltų dilema ką daryti su nebereikalingais embrionais.
Štai tokiame diskusijų ir argumentų lauke bandau pats sau suformuluoti atsakymą, kokių nuostatų turiu laikytis, remdamasis savo vertybių supratimu, kuriame elementari logika taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Mano atsakymas susideda iš trijų dalių: apie mokslą, apie embrionus ir apie gailestingumą moteriai.

Apie mokslą

Nesu ginekologas ar dirbtinio apvaisinimo specialistas, netgi veterinarijos mokslų nesu ragavęs ir apie karvės bei moters panašumus nedaug ką išmanau, bet esu ragavęs fizikos mokslininko duonos, todėl bet kokiu klausimu, kuris reikalauja gilesnių mokslinių žinių visų pirma pasikliaunu tos srities profesionalų žiniomis. Taip yra ir su pagalbiniu apvaisinimu: mano įsitikinimu, jeigu šiai sričiai reglamentuoti dėl jos specifikos reikia įstatymo, tai tokį įstatymą, o ypač – nuostatas, susijusias su medicininiais metodais, pirmiausia turi rašyti tos srities medikai profesionalai. Ir čia pabrėžiu žodžius „tos srities profesionalai“ – tai yra ginekologai, pagalbinio apvaisinimo specialistai. Jeigu šios srities profesionalai sako, kad užsienyje atliekami bandymai su kiaušialąsčių užšaldymu ar kitokiais pagalbinio apvaisinimo būdais dar netapo plačiai taikoma praktika, tai aš šiais profesionalais tikiu. Ir mažiau tikiu kardiologais, histologais ar medicinos mokslų teoretikais, kurie teigia priešingai, nepaisant to, kad jie kalba apie vertybes.
Iš savo fiziko patirties galiu drąsiai pasakyti, kad neblogai išmaniau tą konkrečią fizikos mokslų sritį (fotojautrius amorfinius puslaidininkius), kurioje dešimt metų profesionaliai dirbau ir atlikau mokslinius tyrimus, bet likau su labai paviršutiniškomis studijų lygmens žiniomis kitose fizikos srityse, kuriose neteko dirbti, pvz.: branduolinė fizika, lazeriai ar astronomija. Mano įsitikinimu, lygiai taip pat yra su medicina ar kitais mokslais: profesionalumas yra galimas tik konkrečioje, pakankamai siauroje srityje.
Todėl tikrų šios srities medikų profesionalų argumentas, kad Seime priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas yra tinkamas ir geras, mane įtikina, o kitų sričių medikų aiškinimai, nors ir skamba beveik moksliškai, manęs neįtikina.

Apie embrionus

Diskusija dėl embrionų apsaugos mane nustumia į visiškas logikos pinkles. Atrodytų, kaip galima ginčytis su teiginiu, kad kiekvieną embrioną reikia saugoti, nė vieno negalima žudyti, nes tai yra gyvybes atėmimas. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių ir man tai atrodė geležinis, neatremiamas argumentas.
Tol, kol besvarstant Seime įstatymą pats nepradėjau domėtis tuo, ko iki tol visiškai nežinojau (ir manau, kad tuo buvau panašus į daugelį): o kaip moters kūne užsimezga ir vystosi gyvybė. Na, žinojau tik pačią esmę: kad iš vyriškų ir moteriškų lytinių ląstelių sąveikos gimsta embrionas, kuris po 9 mėnesių, praleistų moters kūne, kaip žavus kūdikis išvysta pasaulį.
Pasidomėjęs elementariomis enciklopedijos žiniomis apie nėštumą ir vaisingumą, labai greitai supratau paprastą ir negailestingą tiesą: natūraliai užsimezgęs embrionas moters kūne turi atlaikyti tokius išbandymus, kad tik nedaugelis jų išgyvena ir užauga iki kūdikio. Ir tai pirmiausia yra susiję su ankstyviausia embriono gyvenimo stadija, kai per pirmąsias 10 dienų embrionas turi įsitvirtinti gimdoje. Jeigu embrionui nepasiseka to padaryti (o tai priklauso nuo daugelio aplinkybių), jis natūraliai žūva. Pasirodo, laimingųjų embrionų dalis, kuriems pasiseka įsitvirtinti ir išgyventi, siekia tik 25%. Taigi iš natūraliai užsimezgusių embrionų 7-8 greičiausiai pražus, ir tik 2-3 įsitvirtins gimdoje ir turės galimybę užaugti iki kūdikio.
Patvirtinimą savo paviršutiniškoms enciklopedinėms žinioms, iš kurių pasisėmiau ir tokių profesionalių terminų kaip zigota ar implantacijos (gimdoje) procesas, radau ir pastarojo meto gausiose publikacijose šia tema. Štai 15 min.lt paskelbė pagalbinio apvaisinimo klausimu diskusiją tarp naujos Sveikatos komiteto pirmininkės A. Širinskienės ir „medikų“. „Medikai“ pateikia tokį argumentą: „Tokie patys procesai vyksta ir natūralaus pastojimo metu – gimsta 25-30 proc. natūraliai susikūrusių embrionų, kiti dėl natūralios atrankos žūva ikiimplantacinėse stadijose ar nėštumai baigiasi ankstyvais persileidimais.“ (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/sveikata/uz-ir-pries-a-sirinskienes-atsakymai-i-mediku-priekaistus-del-dirbtinio-apvaisinimo-541-721206)
Taigi turiu padaryti paprastą išvadą: Dievas taip surėdė gamtą ir žmogaus gyvybės reikalą, kad pakeliui iki natūralaus kūdikio gimimo iš vieno embriono, jo sėkmingą gimimą greičiausiai palydėjo kelių ar keliolikos embrionų ankstesnė natūrali žūtis. Natūralų žmogaus gimimą lydi natūrali embrionų žūtis – taip yra Dievo surėdyta.
Kai tai suvokiau, atsidūriau giliuose savos logikos spąstuose: jeigu natūralų žmogaus gimimą po natūralaus apvaisinimo proceso lydi natūrali daugelio embrionų žūtis ir niekas dėl to neprotestuoja, tai kodėl tada taip aštriai yra saugoma embrionų gyvybė, kai pereinama prie pagalbinio apvaisinimo reikalų, kur tų embrionų teoriškai gali žūti ir mažiau nei natūralaus apvaisinimo metu. Man visiškai nepriimtini aiškinimai, kad yra didelis skirtumas tarp „natūralios“ ir „dirbtinės“ embrionų žūties, nes jeigu suabsoliutintume embrionų gyvybės apsaugą iki absurdo, tada reikėtų priimti įstatymą, kuris draustų lytinius santykius tarp vyro ir moters jeigu nėra įsitikinta, kad tokių santykių metu užsimezgęs embrionas išgyvens. O nevaisingos šeimos tokiu atveju turėtų būti viešai smerkiamos, nes jos, nesulaukdamos vaikelio galbūt ir todėl, kad užsimezgęs embrionas nesugeba įsitvirtinti moters gimdoje, per savo daugkartines, įnirtingas ir nevaisingas pastangas susilaukti kūdikio greičiausiai bus pražudę šimtus embrionų.
Taigi embrionų klausimo sureikšminimas pagalbinio apvaisinimo reikaluose mano supratimu neatlaiko elementarios gyvenimiškos logikos testo. Visi, kurie esame gimę ir gyvename, į savo gimimą buvome palydėti keliolikos, jei ne kelių dešimčių pražuvusių embrionų. Todėl šiek tiek fariziejiška yra mums, kažkada gimusiems, kalbėti apie tai, kad pagalbiniame apvaisinime nė vienas embrionas negali žūti ir todėl normali pagalbinio apvaisinimo procedūra Lietuvoje negali būti įgyvendinama.
Tačiau visiškai sutinku su tais, kurie teigia, kad pagalbinio apvaisinimo proceso metu nepanaudoti embrionai negali būti naudojami kokiam nors verslui. Su jais turi būti elgiamasi ypač diskretiškai ir pagarbiai, ir tai turi numatyti įstatymas.Taigi ir pagrindiniu nesutarimų – embrionų – klausimu lieku su medikais profesionalais ir su dabar galiojančia tinkama šiuo požiūriu įstatymo redakcija.

Apie gailestingumą

Kas mane labiausiai stebina šioje diskusijoje – tai neslepiamas „vertybininkų“ abejingumas nevaisingoms šeimoms ir moterims. Jau sakiau, kad man atjauta ir gailestingumas yra pagrindinė krikščionybės vertybė. „Mylėk artimą savo, kaip pats save“ – tai man yra visos Vakarų civilizacijos esmė. Dabar dažnai girdžiu paaiškinimą, kad sterilus embriono gyvybės išsaugojimas yra svarbiau nei šeimos ir moters galimybė saugiai susilaukti ilgai trokšto vaikelio, nei moters galimybė išvengti daugkartinės ir skausmingos pasiregimo pagalbiniam apvaisinimui procedūros. Man tai skamba siaubingai negailestingai nelaimingų šeimų atžvilgiu ir tokio negailestingumo niekaip negaliu nei suprasti, nei pateisinti.
Gal nuskambės labai nevertybiškai, bet jei savo mintyse ant svarstyklių vienoje pusėje padedu rūpestį embrionų gyvybės apsauga, o ant kitos – moters ir šeimos laimę mažiausiai skausmingai susilaukti trokštamo kūdikio – antroji lėkštelė akivaizdžiai nusveria. Ypač kai suvokiu, kad natūraliajame gyvybės kelyje Dievas numatė daugelio embrionų natūralią žūtį.
Todėl dabar galiojančiame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme matau įgyvendinamą pagrindinę žmogiško gailestingumo vertybę. Ir nors tu ką – jaučiu, kad mano gailestingumas nelaimingai moteriai ir šeimai yra žymiai didesnis nei tam embrionui, kuris turbūt bus pasmerktas neužaugti iki kūdikio. Tik vardan to, kad iš kito embriono pagalbinio apvaisinimo metu ir gimtų nauja gyvybė. Mes, kurie jau esame gimę, šiandien turime galimybę kalbėti ir tų, kurie iki šiol negalėjo gimti, vardu. Parodykime gailestingumą ir jiems.
Ir nekeiskime jau priimto įstatymo. To reikalauja paprasta vertybinė logika.

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Mes Jūsų pusėje!

Reklaminis skydelis

TS-LKD

Reklaminis skydelis